Medicinos psichologė ragina atkreipti dėmesį: nerimas valdo jus, ar jūs – jį?

Nerimas – viena dažniausių žmogaus emocijų. Jaudulys prieš svarbų susitikimą, įtampa prieš egzaminą, naktinės mintys apie rytojų – su tuo susiduria daugelis. Ir tai visiškai normalu. Tačiau kai nerimas tampa nuolatiniu palydovu – trukdo miegoti, susikaupti, gyventi įprastą gyvenimą – laikas kreiptis pagalbos.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, įvairiais nerimo sutrikimais serga apie 359 milijonai žmonių pasaulyje – tai dažniausias psichikos sveikatos sutrikimas [1].

Apie nerimo simptomus, priežastis ir gydymo galimybes pasakoja Vilniaus Psichikos sveikatos klinikos  „Meliva“ medicinos psichologė Rūta Klišytė.

Kas yra nerimas ir kodėl jis reikalingas?

Nerimas – tai ir reakcija, ir būsena, ir emocija, neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, apspręsta mūsų biologijos ir svarbi evoliuciškai. Žmonijos kelyje išgyveno individai, kurie nebuvo atsipūtę ir ramūs, nepaisė grėsmių. Anot Psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ medicinos psichologės Rūtos Klišytės, psichologai juokauja, jog mūsų protėviai buvo nerimastingi neurotikai.

„Nerimas paruošia mus grėsmės suvokimui, atrėmimui ar išgyvenimui, jo dėka tampame itin budrūs, susitelkę, paaštrėja klausa ir rega, o kūnas pasiruošia „pulk, bėk arba sustink“ komandų vykdymui – kovai, išgyvenimui. Visgi, bėda ta, kad šiandien grėsmės yra visiškai kitos – bėgti nuo tigro ar pulti mamutą nebetenka, tačiau saugumui grėsmes dabar sukuria mūsų neramus protas, todėl šiandien nerimas mus užklumpa patogiame fotelyje, gena mūsų mintis gulint lovoje. Tigro nebėra, tačiau širdis daužosi taip, lyg paskutinė būtų čia pat – tai mus ėda besotė vaizduotė. Deja, bet tobuli kūno mechanizmai ir protas kartais ima veikti prieš mus – pavyzdžiui, panikos atakos atveju“, – pasakoja R. Klišytė.

Psichologė pratęsia, jog vienas iškilus nerimo specialistas tikina, kad štai katėms nerimas svetimas – kitaip nei šunims, gerai prijaukintiems ir „sužmogėjusiems“. Nors pasakė juokais, bet paklauskite savęs – ar jums pavyktų taip atsipalaiduoti, pasitikėti rytojumi ir savimi? Katei nerūpi, kas bus, ji nepatiria panikos atakų, o drąsiai atakuoja pati.

„Katės neturi tokių iššūkių ir nekelia sau tikslų, kokius keliame sau mes, žmonės. Mums nerimauti yra normalu, netgi būtina. Dar daugiau – nerimas, kaip emocija, nurodo, kas mums svarbu ir vertinga. Dažniausiai nerimaujame dėl savo ir artimųjų sveikatos, išgyvenimo, pragyvenimo; dėl to, kaip mus priims kiti, savo sėkmės (taip vadinamas socialinis nerimas). Nerimauti yra gerai, jeigu tai saikinga, valdoma ir produktyvu“, – pažymi Psichikos sveikatos klinikos „Meliva“ medicinos psichologė.

Kada nerimas tampa sutrikimu?

Kiekvienas žmogus nerimą išgyvena skirtingai – tai priklauso nuo prigimties, psichikos struktūros, patirčių ir auklėjimo – stipriau ar silpniau, dažniau ar rečiau.

„Vieniems nerimas – intuityvi grėsmės nuojauta, kitiems – nemalonūs kūno pojūčiai, kartais interpretuojami kaip ligos simptomai, tretiems – spiečius nevaldomų minčių arba nenugalimas noras kartoti tam tikrus veiksmus. Treti nuolat skuba genami nerimo arba siekia nepriekaištingumo. Ketvirti vis „užvalgo“ nerimą, penkti persidirba, kad šį užgožtų“, – vardina R. Klišytė.

R. Klišytė pratęsia, jog sąmoningumo ugdymas yra gera nerimo profilaktika bei gydymo būdas. Iškilūs filosofai jau XIX a. pabaigoje numatė „nerimo amžių“, kuriame gyvens ateities kartos. Mat nerimas yra neišvengiamas laisvės, galimybių, pasirinkimų ir atsakomybės palydovas bei mokestis, o juk šio gėrio turime vis daugiau.

„Kartu su mokslo pažanga ir religingumo mažėjimu prarandame saugumą ir pasitikėjimą, tarsi nebegalime „grįžti namo“, kur viskas pažįstama, jauku ir saugu. Su šiuo egzistenciniu nerimu neišvengiamai susiduriame, jeigu tikrai siekiame sąmoningumo, jei suprantame, jog mūsų egzistencija yra trapi ir nenuspėjama, kad turime ištverti nežinomybę. Kita vertus, mūsų tikslai bei siekiai yra natūraliai lydimi nerimo, kitu atveju jie arba labai menki, arba jų neturime. Perdėtas saugumas, apsidraudimas mus stabdo, apriboja, atima realius potyrius ir džiaugsmą gyventi, bet ir tai negarantuoja apsaugos nuo grėsmių – branduolinės, ekologinės ar ekonominės krizės. Puikus to pavyzdys – COVID-19 pandemija“, – primena medicinos psichologė.

Nerimo simptomai: kaip atpažinti?

Nerimo simptomai gali būti tiek psichologiniai, tiek fiziniai, ir būtent dėl fizinių požymių žmonės dažnai pirmiausia kreipiasi ne į psichologą, o į vidaus ligų gydytoją.

Dažniausi nerimo simptomai:

Psichologiniai: nuolatinis jaudulys ir rūpinimasis, sunkumas susikaupti, dirglumas, nerimas dėl ateities „blogiausio scenarijaus“, miego sutrikimai – sunku užmigti arba dažnai pabundama naktį.

Fiziniai (somatiniai): padažnėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, raumenų įtampa (ypač kaklo, pečių srityje), galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, drebulys, burnos džiūvimas, galvos svaigimas.

Būtent fiziniai nerimo simptomai neretai klaidina – žmogus mano sergąs širdies ar skrandžio liga, tačiau tyrimai nieko nerodo. Apie tai kalba ir R. Klišytė:

„Pasitaiko atvejų, kai pacientas pas mane arba psichiatrą ateina tik prieš tai aplankęs visus gydytojus, atlikęs visus įmanomus tyrimus dėl nemalonių pojūčių kūne, įsitikinęs, jog tai – rimtų vidaus ligų simptomai. Bet iš tikrųjų kenčia nuo nerimo sutrikimo“

Nuo nerimo kenčia visas pasaulis

Kuo rečiau jausti nerimą vargu ar pavyks net gavus „gerų“ patarimų, nes tai, kas veikia vienam, nebūtinai tiks kitam – visi esame skirtingos prigimties, turime įvairių patirčių ir siekių. Vieni nori stengtis patys, kiti – pasyviai gauti. Klaidingi apibendrinimai ir lyginimasis su kitais yra būdingi būtent nerimaujantiems – „mane visada ištinka nesėkmės kitaip nei kitus“, „visi į mane žiūrės, apkalbės“, „kodėl negaliu būti toks atsipalaidavęs kaip kiti“ ir pan.

„Nerimauti prieš, pavyzdžiui, egzaminą ar kitą svarbų įvykį yra normalu, bet tai turi padėti susikaupti, geriau įsisavinti medžiagą, būti budriu, įdėmiu ir net kovingu. Vis dėlto, jeigu nerimas stiprus, kyla labai iš anksto, verčia jus atidėlioti ruošimąsi egzaminui ir vietoje to kurti nesėkmės scenarijus, o prieš pat jį ištinka panika, tai rodo, jog nerimas yra didesnis už jus ir jo nebevaldote. Kai kurie supanikuoja taip, kad net ir gerai pasiruošę susikerta arba net neatvyksta į egzaminą – tai jau nebe atidėliojimas, o vengimas. Ilgainiui tapęs įprastu, vengimas tampa rimta nerimo komplikacija. Todėl, jeigu jums nepavyksta suvaldyti nerimo, derėtų kreiptis į psichologą“.

R. Klišytė prisimena kai vienas įžvalgus psichiatras tikino juos, studentus, jog ateityje vyraus nerimo sutrikimai. Tada tuo patikėti buvo sunku, nes aplink visi matė paranojos ir depresinių susirgimų gausą. Tačiau dar 1997 m. ištirtas JAV moksleivių nerimo lygis buvo toks pat aukštas, kaip prieš 50 metų – psichiatrinės ligoninės pacientų. Nuo to laiko nerimo rodikliai tik auga, jo sutrikimų daugėja ir Lietuvoje. Moterys dėl nerimo kankinasi dukart dažniau nei vyrai [3], visgi, šie gydytojų pagalbos ieško rečiau. Nerimas vis dažniau sutinkamas Vakarų pasaulyje, tačiau sparčiai plinta ir į ramiuosius Rytus, apima ir besivystančias šalis.

Kokius nerimo sutrikimus skiria specialistai?

Nerimo sutrikimams priskiriami:

• generalizuotas nerimo sutrikimas;
• panikos sutrikimas;
• fobinis sutrikimas
• obsesinis kompulsinis sutrikimas;
• nerimo ir depresijos sutrikimas. 
• Šiai grupei artimi ir potrauminio streso bei somatoforminis (hipochondrinis) sutrikimas [5].

„Kaip matome, sutrikimų yra daug ir įvairių, todėl visus simptomus išvardinti būtų sunku. Tuo labiau kad žmogui nederėtų pačiam sau diagnozuoti ligos ar sutrikimo – tai gali padaryti tik gydytojas psichiatras, o medicinos psichologas gali įtarti, atlikti psichodiagnostinį tyrimą ir taip padėti psichiatrui priskirti teisingą diagnozę. Visgi, noriu priminti, jog sutrikimą būtina pradėti gydyti laiku – kitaip šis komplikuojasi į depresiją, vengimą, nusivylimą savimi ir gyvenimu“

Veiksniai, kurie lemia nerimo sutrikimo atsiradimą, yra daugialypiai – genetiniai, biocheminiai, psichologiniai ir kt. Rizikos grupės taip pat yra įvairios. Pavyzdžiui, tai žmonės su autizmo spektro sutrikimu: jie kenčia stiprų nerimą ir neretai nerimo sutrikimas būdavo vienintelis nustatomas nepastebint po juo slypinčio autizmo spektro sutrikimo (ASS). Šiandien diagnostika tikrai gerėja, tad itin svarbu nepradėti privačios psichoterapijos ar kito gydymo, juolab alternatyvaus, pas reikalingo išsilavinimo neturintį specialistą, ypač jeigu pats nesuvokiate, kas jums nutiko. Specialistė pažymi, jog nuolat susiduria su pacientais, kuriems buvo paskirtas netinkamas gydymas arba buvo apleistas turimas sutrikimas.

„Kita vertus, būna, kad žmogus ateina nusistatęs sau diagnoze, kuri tik padidina jo nerimą. Jau minėtos panikos atakos šiuo metu yra tapusios vyraujančiomis - daug apie jas kalbama, daugėja ir besikreipiančių pacientų. Visgi, svarbu atskirti paniką nuo stiprios ūmios emocinės reakcijos, panikos ataką kaip būseną su būdingų simptomų sankaupą, ir panikos sutrikimą, kai atakos kartojasi ir jas lydi agorafobija (atvirų, visuomeninių erdvių fobija). Gydyti reikia tik panikos sutrikimą, kurį gali identifikuoti tik medicinos psichologas ar gydytojas psichiatras, bei paskirti reikalingą gydymą. Pasitaiko atvejų, kai pacientas pas mane arba psichiatrą ateina tik prieš tai aplankęs visus gydytojus, atlikęs visus įmanomus tyrimus dėl nemalonių pojūčių kūne, įsitikinęs, jog tai – rimtų vidaus ligų simptomai. Bet iš tikrųjų kenčia nuo nerimo sutrikimo“

Nerimastingumas gali tapti net asmenybės bruožu ar jos sutrikimo esme. Tai vėlgi nulemia įgimta psichikos sankloda, gyvenimo patirtys ir kiti veiksniai. Svarbu paminėti, jog nerimas yra labiausiai užkrečiama emocija, tad nerimastingi tėvai užaugina nerimaujančius vaikus.

Socialinis nerimas: kai bendravimas tampa išbandymu

Socialinis nerimas – tai ne paprastas drovumas ar nedrąsa. Tai nuolatinė, stipri baimė būti neigiamai įvertintam socialinėse situacijose: darbo susitikimuose, vakarėliuose, parduotuvėje prie kasos ar pokalbyje telefonu. Žmogus jaučia, kad visi jį stebi ir vertina, kad neišvengiamai pasakys ar padarys kažką ne taip.

Socialinio nerimo simptomai dažnai prasideda paauglystėje, kai bendravimas su bendraamžiais tampa ypač svarbus [6]. Tačiau jei vaikystėje baimė kalbėti prieš klasę buvo tiesiog nemalonus momentas, suaugusiajam socialinis nerimas gali rimtai apriboti karjerą ir asmeninius ryšius. Žmonės pradeda vengti situacijų, kurios kelia nerimą: atsisako pareigų, reikalaujančių viešų pasisakymų, neina į renginius, nutolsta nuo draugų.

Jei pastebite, kad reguliariai vengiate socialinių situacijų, jei prieš susitikimą su žmonėmis jus apima stiprus fizinis diskomfortas – prakaitavimas, drebulys, širdies plakimas – verta tai aptarti su specialistu. Žmonėms su socialiniu nerimu gerai padeda psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija [4].

Depresija ir nerimas: koks ryšys tarp jų?

Depresija ir nerimas – dvi būklės, kurios dažnai susipina. Tyrimai rodo, kad apie pusė žmonių, kuriems diagnozuojama depresija, tuo pat metu turi ir nerimo sutrikimo požymių [2]. Tai ne atsitiktinumas – abi būklės dalijasi panašiais biologiniais mechanizmais ir gyvenimo aplinkybių veiksniais.

Kaip atskirti? Nerimas stumia į ateitį – žmogus nuolat galvoja, kas gali nutikti blogo. Depresija traukia atgal – atsiranda bejėgiškumas, prasmės netekimo jausmas, energijos stoka. Kai šios dvi būsenos susijungia, žmogus vienu metu ir bijo ateities, ir nebeturi jėgų kažką daryti. Tai ypač sunkus derinys, kuris reikalauja profesionalaus gydymo.

Medicinos psichologė R. Klišytė akcentuoja, kad nelaiku pradėtas gydyti nerimo sutrikimas komplikuojasi – ir depresija yra viena dažniausių tokių komplikacijų. Todėl kuo anksčiau atpažįstami nerimo simptomai ir kreipiamasi pagalbos, tuo mažesnė tikimybė, kad prisijungs ir depresinė simptomatika.

Kaip mąsto nerimą patiriantis žmogus?

Medicinos psichologė pasakoja, jog dažnai iš pacientų girdi tokius teiginius kaip „esu labai jautrus, dėl visko pergyvenu“, „man tai nepatinka, noriu nebejusti nerimo“. Juos ji užjaučia ir supranta, tačiau padėti atsikratyti nerimo ar jautrumo nežada – tai neįmanoma. Svarbu, kad nerimas taptų pakenčiamu ir valdomu, nežalotų ir nesargdintų.

„Nerimo gydymas parenkamas labai individualiai – kartais reikia vaistų ir beveik visada – psichokorekcijos arba psichoterapijos, trumpos arba ilgalaikės. Metodų tam yra įvairių, todėl į paciento klausimą „tai dabar man taikysite kognityvinę elgesio terapiją?“ arba „girdėjau, kitiems padeda mindfulness?“ atsakyti neskubu, bet pastebiu augantį pacientų išprusimą. Net paprastos kvėpavimo technikos netinka visiems, o hipochondriškus asmenis privers nerimauti dar ir dėl kvėpavimo sistemos.

Dauguma mano nerimastingų pacientų yra protingi, gabūs, atsakingi, bet linkę nuolat svarstyti, permąstyti, analizuoti, apskaičiuoti rizikas. Jie mintimis vis užbėga į ateitį, tačiau nepastebi, kas vyksta čia ir dabar. Jie skundžiasi, jog gyvena savo galvoje, vis mąsto ir negali liautis, ir taip atsiduria užburtame rate – „nerimauti privalau, nes tai mane apsaugo, tačiau galiu nuo to išprotėti““.

Medicinos psichologė taip pat pastebi, jog žmonės laikosi tam tikrų nerašytų šablonų, neva „sveiko proto“ taisyklių: „privalau numatyti ateitį, kad būčiau saugus“, „jeigu yra tikimybė, kad tai gali įvykti, turiu dėl to jaudintis“, „nežinomybės ir nesėkmės neištversiu“, „turiu viską padaryti teisingai“. Tai – vadinamieji giluminiai įsitikinimai, tik šiuo atveju jie yra klaidingi, nieko bendra neturi su tikrove; jie iškreipšia pasaulio vaizdą, tikrovę, užgožia mūsų jausmus ir verčia tuščiai nerimauti. Tokie žmonės savo neigiamas mintis ir vaizdinius tarsi priima už faktus. 

Ar nerimo sutrikimas išgydomas?

Tai vienas dažniausių klausimų, kuriuos užduoda nerimo kamuojami žmonės. Trumpas atsakymas – taip, nerimo sutrikimus galima sėkmingai gydyti. Tiesa, tai nereiškia, kad nerimas išnyks visam laikui – tikslas yra išmokti jį valdyti taip, kad jis nekontroliuotų kasdienbės.

Pasak R. Klišytės, gydymas parenkamas individualiai. Kai kuriais atvejais pakanka psichoterapijos, kitais – skiriami ir vaistai, dažniausiai SSRI grupės antidepresantai, padedantys stabilizuoti būklę, kol psichoterapija pradeda veikti [4].

Svarbiausias žingsnis – kreiptis. Dažnai tai ir yra sunkiausias žingsnis, nes žmogus jaučia gėdą ar mano, kad turėtų susitvarkyti pats.

Kaip galite sau padėti?

Psichologė R. Klišytė dalinasi: „Padėti sau galime mokydamiesi priimti neidealią, ribotą, neteisingai realybę, nežinomą ateitį. Svarbu liautis vadovautis „man patinka – man nepatinka“ dilema – pasaulis nesutvertas pagal jus. Taip pat derėtų pastebėti bei skirti produktyvų ir neurotinį nerimą: pirmasis mus sukaupia problemos sprendimui čia ir dabar, o antrasis gena į baugią ateitį. Esu pastebėjusi, jog tvarkytis su nerimu yra sudėtingiau, nei su baimėmis, nes jis neturi konkretaus objekto. Paprastai žinome, ko bijome, galime tai apibrėžti.

Nepakeliamas nerimas dėl to kartais įgauna baimių formas – tarkime, agrofobiją, mirties, vėžio baimę ir kt. Vaikai paprastai patiria tik baimes, fobijas, o nerimu užsikrečia nuo tėvų – kaip minėjau, tai labiausiai užkrečiama emocija. Tuo metu paauglius nerimas ima lankyti dėl socializacijos svarbos, kylančių egzistencinių klausimų“, – teigia medicinos psichologė.

R. Klišytė pratęsia, jog turime sau priminti ir priimti, jog pasaulis iš esmės yra nenuspėjamas ir takus, nei logiškas, nei teisingas, sukurtas iš chaoso ir amžinas, o mes jame – mirtingi, nors net ne visi tikintys yra pajėgūs su tuo susitaikyti: „Kaip juokavo vienas mano mokytojų, „Dievas dovanojo mums amžiną gyvenimą, tačiau negarantuoja, kad išgyvensime iki rytdienos“. Katės, sakoma, turi devynis gyvenimus – gal todėl gali sau ramiai murkti? Mes turime vieną – užtat žmogišką.“

Kada kreiptis pagalbos?

Jei nerimas trukdo kasdieniam gyvenimui – darbui, santykiams, miegui – ilgiau nei kelias savaites, verta pasikalbėti su specialistu. Neverta laukti kol situacija pablogės. Anksti pradėtas gydymas yra veiksmingesnis ir padeda išvengti komplikacijų – depresijos, vengimo elgesio, priklausomybių.

Psichikos sveikatos klinikoje „Meliva“ dirba medicinos psichologai, gydytojai psichiatrai ir psichoterapeutai, galintys atlikti psichodiagnostinį tyrimą, nustatyti tikslią diagnozę ir parinkti individualų gydymo planą.

Dažnai užduodami klausimai

Ar nerimo sutrikimas išgydomas?

Taip, nerimo sutrikimai yra sėkmingai gydomi. Gydymo tikslas – ne visiškai panaikinti nerimą, o išmokti jį valdyti taip, kad jis netrukdytų kasdieniam gyvenimui. Psichoterapija ir, kai reikia, medikamentinis gydymas padeda daugumai pacientų.

Kokie yra pagrindiniai nerimo simptomai?

Nerimo simptomai skirstomi į psichologinius (nuolatinis jaudulys, sunkumas susikaupti, dirglumas, miego sutrikimai) ir fizinius (padažnėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, raumenų įtampa, virškinimo sutrikimai, drebulys).

Kuo skiriasi nerimas nuo depresijos?

Nerimas dažniausiai „stumia“ į ateitį – žmogus nuolat galvoja apie galimas grėsmes ir blogus scenarijus. Depresija, atvirkščiai, „traukia“ atgal – atsiranda apatija, prasmės netekimo jausmas, energijos stoka. Šios dvi būklės dažnai pasireikščia kartu.

Kaip gydyti nerimą be vaistų?

Esant lengvam ar vidutiniam nerimui padeda psichoterapija (ypač kognityvinė elgesio terapija), reguliarus fizinis aktyvumas, miego higiena, kofeino ir alkoholio ribojimas bei sąmoningumo (angl. mindfulness) praktikos [4]. Tačiau jei nerimas stiprus ir trunka ilgiau nei kelias savaites, verta konsultuotis su gydytoju psichiatru.

Kas yra socialinis nerimas?

Socialinis nerimas – tai nuolatinė, stipri baimė būti neigiamai įvertintam socialinėse situacijose. Tai ne paprastas drovumas – socialinis nerimas gali rimtai apriboti karjerą, asmeninius santykius ir kasdienį gyvenimą. Žmonėms su socialiniu nerimu gerai padeda psichoterapija [6].

Šaltiniai

[1] WHO. Anxiety disorders (Fact Sheet, 2025-09-08). https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/anxiety-disorders

[2] Kessler RC, et al. Lifetime prevalence and age-of-onset distributions of DSM-IV disorders in the National Comorbidity Survey Replication. Arch Gen Psychiatry, 2005;62(6):593–602.

[3] WHO. Mental disorders (Fact Sheet, 2025-09-30). https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/mental-disorders

[4] Bandelow B, et al. Treatments for anxiety disorders. Dialogues Clin Neurosci, 2017;19(2):93–107.

[5] WHO. TLK-10: F40–F48 Neurotic, stress-related and somatoform disorders. https://icd.who.int/browse10/2019/en#/F40-F48

[6] Stein DJ, et al. Social anxiety disorder. The Lancet, 2008;371(9618):1115–1125.