Vainikinių arterijų revaskuliarizacija be dirbtinės kraujo apytakos

Vainikinių arterijų revaskuliarizacija be dirbtinės kraujo apytakos (dažnai vadinama aortovainikinių jungčių suformavimo operacija arba širdies kraujagyslių šuntavimu plakančioje širdyje) yra chirurginė procedūra, skirta gydyti pažengusią širdies vainikinių arterijų ligą. Šis intervencinis chirurginis gydymas atliekamas pacientams, kuriems diagnozuota toli pažengusi aterosklerozė su daugybine arterijų pažaida, pasireiškiančia didelio laipsnio vainikinių arterijų susiaurėjimu arba visišku jų užsikimšimu.

Kas yra vainikinių arterijų revaskuliarizacija be dirbtinės kraujo apytakos?

Aortovainikinių jungčių suformavimo operacijos tikslas yra sugrąžinti normalią kraujotaką į širdies raumenį, kad jis gautų pakankamai deguonies ir maisto medžiagų, išnyktų krūtinės skausmai (krūtinės anginos klinika) ir sumažėtų miokardo infarkto rizika.

Operacijos metu atliekamas visų širdies raumens segmentų kraujotakos atstatymas – pilna miokardo revaskuliarizacija. Tai yra šios chirurginės operacijos privalumas prieš dalinį (vienos kraujagyslės) kraujotakos atstatymo būdą – perkutaninę vainikinių arterijų intervenciją (PKI / vainikinių arterijų angioplastiką).

Klinikoje šio tipo operacijos atliekamos nenaudojant dirbtinės kraujo apytakos aparato (be DKA), operuojant tiesiogiai plakančią širdį su specialiais audinių stabilizatoriais. Dėl šios metodikos sveikimo procesas prasideda greičiau, o organizmas po operacijos patiria mažesnį sisteminį stresą ir uždegiminį atsaką.

Kada atliekamas širdies kraujagyslių šuntavimas be DKA?

Operacija atliekama esant šioms klinikinėms būklėms ir indikacijoms:

• toli pažengusi vainikinių arterijų aterosklerozė: daugybiniai, komplikuoti ar ilgi arterijų susiaurėjimai;
• kamieno ar daugiakraujagyslinis pažeidimas: kairiosios vainikinės arterijos kamieno arba trijų pagrindinių širdies kraujagyslių stenozė bei okliuzija;
• išreikšta krūtinės angina (stenokardija): skausmai, spaudimo ar gniaužimo pojūtis krūtinėje fizinio krūvio ar emocinio streso metu, kurie nėra pilnavertiškai kontroliuojami medikamentais;
• didelė miokardo infarkto rizika: būklės, kai gresia staigus kraujotakos nutrūkimas dideliame širdies raumens plote;
• anatomija, netinkama stentavimui: atvejai, kai perkutaninė angioplastika negali užtikrinti ilgalaikio ir pilno kraujotakos atkūrimo.

Procedūros eiga klinikoje ir pooperacinis poveikis organizmui

Operacija atliekama kardiochirurginėje operacinėje, taikant bendrąją nejautrą. Chirurgas kaip šuntus naudoja paties paciento kraujagysles (dažniausiai vidinę krūtinės arteriją, rankos stipininę arteriją arba kojos poodinę veną), kuriomis suformuojami apeinamieji kraujotakos keliai („aplinkeliai“) aplink susiaurėjusias arterijų vietas.

Po atliktos pilnos revaskuliarizacijos be dirbtinės kraujo apytakos fiksuojami šie organizmo funkciniai pokyčiai:

• krūtinės skausmų (stenokardijos) išnykimas arba ženklus sumažėjimas: atkūrus kraujo ir deguonies tiekimą į miokardą, išnyksta spaudimo, veržimo jausmas už krūtinkaulio fizinio krūvio ar streso metu;
• fizinės ištvermės ir funkcinio pajėgumo padidėjimas: sumažėja arba visai išnyksta dusulys bei greitas nuovargis, palengvėja kasdienis judėjimas, lipimas laiptais ir buities darbų atlikimas;
• ženklus miokardo infarkto rizikos sumažėjimas: suformuoti šuntai apsaugo širdies raumenį nuo staigaus išeminio pažeidimo ir audinių nekrozės;
• gyvenimo trukmės pailgėjimas: klinikiniais tyrimais įrodyta, kad pilna revaskuliarizacija prailgina pacientų išgyvenamumą, ypač esant daugybiniams ar pagrindinių arterijų pažeidimams;
• vaistų poreikio sumažėjimas: išnykus išemijos simptomams, sumažėja antianginalinių vaistų (tokių kaip nitroglicerinas) poreikis arba jų dozes gydytojas gali gerokai sumažinti.

Atlikus operaciją plakančioje širdyje be DKA, sumažėja pooperacinių neurologinių, inkstų veiklos bei kraujo krešėjimo komplikacijų rizika, o reabilitacijos procesas prasideda greičiau.