Išvengti dėl plokščiapėdystės kylančio skausmo padeda chirurginis gydymas – kada jis taikomas?

Plokščiapėdystė (mokslinėje literatūroje pastaruoju metu naudojamas apibrėžimas – progresuojanti kolaptuojanti pėdos deformacija) – tai būklė, kai pėdos skliautas sumažėja, nes joje esantys raiščiai, stabilizuojantys tam tikrus sąnarius, išlaisvėja. Nors dažnai ši deformacija nesukelia didelio diskomforto ir netrukdo džiaugtis kokybišku gyvenimu, jai progresuojant, žmogų pradeda varginti gana stiprus skausmas ir kojų nuovargis po fizinio krūvio ar ilgo stovėjimo. Vilniaus „Kardiolitos klinikų“ Ortopedijos-traumatologijos centro gydytojas ortopedas traumatologas med. m. dr. Aleksas Makulavičius teigia, kad dažniausiai profilaktiškai užkirsti kelio plokščiapėdystei nėra gerų galimybių, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus simptomus ir laiku pradėti gydyti šią būklę.

„Dažniausiai plokščiapėdystė yra įgimta. Kol ji neprogresuoja ar nesukelia pacientui nusiskundimų, ši būklė nėra aktyviai gydoma. Visgi, tam tikrais atvejais įgimta stabili plokščia pėda gali tapti nestabili. Taip pat gali išsivystyti ir įgyta plokščiapėdystė, ypač sergant tam tikromis ligomis arba po sunkių traumų. Pastaraisiais atvejais plokščiapėdystė dažniausiai yra vienpusė – pasireiškianti tik traumuotoje pėdoje“, – pažymi medicinos mokslų daktaras A. Makulavičius.

Įtakos turi ir tam tikros ligos

Plokštėjanti pėda ypač būdinga pacientams, kurie yra nutukę, turi aukštą kraujospūdį, serga reumatoidiniu artritu arba kitomis reumatinėmis ligonis, kurių metu vyksta pėdos sąnarių destrukcijos procesai.

„Taip pat rimtos deformacijos periodiškai išsivysto ir sergantiems prastai kontroliuojamu cukriniu diabetu, nes šios ligos atveju atsiranda smulkių kraujagyslių ir nervų pakenkimas. Dėl šios priežasties, pablogėjus jutimui, pacientai nejaučia stipraus skausmo, tačiau tuo metu vyksta kaulų bei sąnarių destrukciniai procesai, pasibaigiantys išreikštomis negrįžtamomis deformacijomis ir pėdos išopėjimais“, – pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas.

Vertėtų nepamiršti ir traumų poveikio, pavyzdžiui, jeigu po jų blauzdos kaulai sugyja su išreikšta valgusine deformacija (iškrypimu išorėn), tai turi įtakos ir pėdos padėčiai. Dėl viršuje esančios deformacijos krypsta ir pėda, todėl palaipsniui dėl perkrovos išlaisvėja raiščiai, susidėvi sąnarių kremzlė ir išsivysto fiksuota negrįžtama deformacija – plokščiapėdystė su stambiųjų pėdos sąnarių destrukcija.

Kai pėdos skliautas prarandamas negrįžtamai, gydymas tampa labai sudėtingas. Paprastai reikalingos daugybinės kaulų ir sąnarių koreguojančios, stabilizuojančios operacijos, kartais net ir keli jų etapai.

Svarbu neignoruoti patiriamo skausmo

Pasak dr. A. Makulavičiaus, itin svarbu laiku pastebėti progresuojančią plokščiapėdystę ir jos neignoruoti, ypač, kai ji greitai vystosi ir pacientui pradeda kelti diskomfortą.

„Kai atsiranda pėdos formos pokyčių ir tam tikrų simptomų – greitas nuovargis, skausmas po didesnio krūvio, jėgos praradimas atsispiriant – svarbi skubi specializuoto gydytojo ortopedo traumatologo konsultacija, kurios metu įvertinama pėdos forma, abiejų pėdų simetrija ir funkcija“, – pasakoja „Kardiolitos klinikų“ gydytojas ortopedas traumatologas.

Jei pacientui įtariama plokščiapėdystė, diagnozei patvirtinti ir jos sunkumui nustatyti pirmiausia pacientas išsamiai apžiūrimas ir testuojamas, vėliau atliekamos pėdų rentgenogramos stovint. Taip pat, esant poreikiui, gali būti skiriami ir papildomi tyrimai – kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Daugelyje Vakarų šalių klinikų jau galima atlikti ir čiurnos-pėdos segmento ištyrimą stovint, tikimasi, kad šis tyrimas taps prieinamas ir Lietuvoje.

Plokščiapėdystei progresuojant, skiriamas gydymas

Pacientui, kurio plokščiapėdystės simptomai stipriai nevargina, o deformacija greitai neprogresuoja, paprastai yra skiriamas konservatyvus gydymas.

„Dažniausiai parenkami individualūs vidpadžiai bei tempimo pratimai. Tik tuo atveju, jeigu neinvaziniai metodai nepadeda pasiekti norimo rezultato, o plokščiapėdystė akivaizdžiai progresuoja – atsiranda rimtas skausmas bei progresuoja deformacija – su pacientu aptariama operacinio gydymo galimybė. Chirurginio gydymo spektras yra labai platus ir priklauso nuo esamų pėdos pakitimų“, – atkreipia dėmesį dr. A. Makulavičius.

Esant progresuojančiai, bet neįsisenėjusiai plokščiapėdystei, kartais pakanka implantuoti nedidelį stabilizuojantį implantą, o esant rimtoms deformacijoms, kai jau pakenkta stambiesiems sąnariams, reikia stabilizuoti tuos sąnarius, kurie yra labiausiai paveikti ligos.

Prieš operaciją svarbu nepamiršti atlikti būtinųjų bazinių kraujo tyrimų ir bendros paciento būklės įvertinimo, kurį atlieka šeimos gydytojas. Jeigu nėra nustatoma jokių kontraindikacijų operacijai, su kiekvienu pacientu aptariama jo būklei optimali operacijos apimtis.

„Operacijos trukmė yra tiesiogiai proporcinga jos sudėtingumui, nuo kurio priklauso ir pooperacinis laikotarpis – paprastai jis trunka nuo 6–8 iki 12–14 savaičių“, – pastebi gydytojas ortopedas traumatologas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad norint išvengti plokščiapėdystės progresavimo, be minėtų ortopedinių priemonių ir fizinių pratimų svarbus ir tinkamos sveikatos būklės palaikymas – viršsvorio bei kitų ligų kontrolė. Prieš operaciją visuomet svarbu kontroliuoti širdies, plaučių, kepenų ar inkstų, taip pat ir visų kitų lėtinių ligų būklę, kadangi jos gali neigiamai veikti paciento būklę tiesiogiai po operacijos ir tolesniu pooperaciniu laikotarpiu.

Verta atkreipti dėmesį, kad plokščiapėdystė gali išlikti arba atsinaujinti ir po chirurginio gydymo. Taip gali nutikti, jeigu operacijos metu nepavyksta optimali deformacijos korekcija arba jeigu pacientas neatvyksta į kitą gydymo etapą, taip pat progresuojant lėtinėms ligoms, tokioms kaip reumatoidinis artritas arba cukrinis diabetas.