Ar žinote, apie kokias ligas gali signalizuoti padidėję limfmazgiai?

Užčiuoptas padidėjęs limfmazgis dažnam sukelia didelį išgąstį. Tačiau dažniausiai tai tėra įprasta organizmo reakcija į infekciją. Šis reiškinys kasmet pasireiškia apie 0,6 proc. gyventojų, ir absoliuti dauguma atvejų yra gerybinio pobūdžio [6]. Vis dėlto esama požymių, kurių nevertėtų ignoruoti. Norint išvengti bereikalingo streso, svarbu mokėti atskirti nepavojingą limfmazgio padidėjimą nuo būklių, kai vizitas pas gydytoją yra būtinas.

Limfmazgiai – nedidelės limfoidinio audinio struktūros, išsidėsčiusios visame kūne, kuriose imuninės sistemos ląstelės filtruoja atitekėjusią limfą. Sergant infekcinėmis, piktybinėmis, limfoproliferacinėmis ar autoimuninėmis ligomis limfmazgiai padidėja. Panevėžio „Meliva" klinikos šeimos gydytoja Agnė Stancelienė pažymi, kad limfmazgių padidėjimas, dar vadinamas limfadenopatija, yra organizmo imuninis atsakas ir kaip ligų simptomas pasireiškia pakankamai dažnai.

„Limfadenopatija gali būti vietinė, kai padidėja vienos srities, arba generalizuota, kai padidėja bent dviejų skirtingų sričių limfmazgiai. Ūminė jos forma trunka iki 2 savaičių, poūmė – nuo 2 iki 6 savaičių, o lėtinė – ilgiau nei 6 savaites. Užčiuopus padidėjusį limfmazgį svarbu įvertinti, kurioje jis vietoje, kokio dydžio, kietumo ir paslankumo, taip pat atkreipti dėmesį, ar tuo metu pasireiškia viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiai", – pasakoja A. Stancelienė.

Vaikams limfmazgiai gali būti čiuopiami ir nesergant, geriausiai jie jaučiami kakle, pažastyse ir kirkšnyse, ypač 2–10 m. liekniems vaikams.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Šeimos gydytoja pažymi, kad tam tikrų ligų metu galima apčiuopti paviršinius pakaušio, užpakalinius ir priekinius ausies, tonzilių, dar vadinamų migdolinių, pažandinius, pasmakrinius, kaklo, viršraktikaulinius, užraktikaulinius, pažasties, pilvo, kirkšnies ir pakinklio limfmazgius.

Sunerimti reikėtų, jei limfmazgį apčiuopiate virš raktikaulio arba pastebite jų padidėjimą keliose srityse. Apie būklės rimtumą galima įtarti, kai limfmazgiai didėja greitai, pavyzdžiui, dienomis ar savaitėmis, jie yra kieti, nepaslankūs, suaugę su aplinkiniais audiniais arba didesni nei 2 cm dydžio. Kritiškiau situaciją vertinti reikėtų pacientams, vyresniems nei 40 m. amžiaus, ir tiems, kuriems limfadenopatija trunka ilgiau nei 4 savaites arba atsiranda bendrinių simptomų, tokių kaip karščiavimas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas ir panašiai.

Šiuos kriterijus patvirtina ir tarptautinė klinikinė praktika. Amžius virš 40 metų, viršraktikaulinė limfmazgių lokalizacija bei sisteminiai simptomai, tokie kaip karščiavimas, naktinis prakaitavimas ar svorio kritimas, laikomi pagrindiniais veiksniais, didinančiais piktybinės ligos tikimybę [2].

„Jei pastebėjote bent vieną iš šių nerimą keliančių požymių, reikėtų nelaukti ir kreiptis į gydytoją. Be to, jei sergant viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir taikant simptominį gydymą būklė negerėja ar net blogėja, gydytojas turi įvertinti, ar tai ne bakterinis susirgimas, kuriam reikalingas antibakterinis gydymas", – pažymi Panevėžio „Meliva" šeimos klinikos gydytoja.

Laiku nesikreipus į gydytoją gali būti uždelsta limfmazgių didėjimą sukeliančių ligų diagnostika ir gydymas bei prasidėti negydomų infekcijų sukeltos komplikacijos. Be to, nežinodamas, kad serga, žmogus gali platinti infekciją ir užkrėsti aplinkinius.

Ką reiškia padidėję limfmazgiai skirtingose kūno vietose?

Padidėjusių limfmazgių vieta padeda tiksliau nustatyti to priežastį. Kadangi kiekviena limfmazgių grupė surenka limfą iš specifinės kūno srities, jų padidėjimas dažniausiai signalizuoja apie patologinį procesą būtent toje vietoje ar gretimuose audiniuose.

Kaklo ir galvos sritis

Pagal tai, kurioje vietoje padidėja limfmazgiai, galima įtarti, kokia priežastis tai sukėlė. Ūminė galvos ir kaklo srities limfadenopatija būdinga virusinėms ir bakterinėms infekcijoms. Lėtinė jos forma gali pasireikšti esant atipinių bakterijų sukeltai infekcijai, tuberkuliozei, sarkoidozei, kačių įdrėskimo ar Kawasaki ligai, piktybiniams galvos ir kaklo, plaučių navikams, limfomai arba leukemijai.

Viršraktikaulinė sritis

„Viršraktikaulinių limfmazgių limfadenopatija pasitaiko retai, tačiau tokiais atvejais net iki 50 proc. pacientų randamas pilvo organų piktybinis navikas", – pastebi A. Stancelienė.

Pažasties ir poraktikaulinė sritis

Pažasties ar poraktikauliniai limfmazgiai dažniausiai padidėja dėl kačių įdrėskimo ligos [3], tuliaremijos, sporotrichozės, sifilio, bruceliozės, tuberkuliozės ar patirtų traumų. Retesniais atvejais tai sukelia Hodžkino limfoma, leukemija, krūties, plaučių, skrandžio, žarnyno, inkstų, kiaušidžių ar odos navikų metastazės. Pastebėjus poraktikaulinių limfmazgių padidėjimą taip pat galima įtarti ne Hodžkino limfomą (NHL) [2].

Kirkšnies sritis

Kirkšnies limfmazgių padidėjimą dažniausiai sukelia lytiškai plintančios ligos ir apatinių galūnių odos infekcijos. Rečiau – genitalijų, žarnyno piktybiniai navikai arba limfoma.

Generalizuota limfadenopatija

„Skirtingų sričių limfmazgių padidėjimas būdingas virusinėms infekcijoms, mononukleozei, citomegalo viruso infekcijai, ŽIV virusui arba bakterinėms infekcijoms, tokioms kaip bruceliozė ar sifilis. Taip pat galima įtarti toksoplazmozę, sarkoidozę, limfoproliferacinius susirgimus, daugines vėžio metastazes, autoimunines ligas, pavyzdžiui, sisteminę raudonąją vilkligę ar reumatoidinį artritą", – pasakoja šeimos gydytoja [4]."
Limfadenopatiją taip pat gali sukelti kai kurie vaistai, pavyzdžiui, alopurinolis, kaptoprilis, karbamazepinas, cefalosporinai ar penicilinai [5].

Kaip diagnozuojamos limfmazgių padidėjimo priežastys?

Apsilankius pas gydytoją, pirmiausia labai svarbu pateikti detalią informaciją apie visus sveikatos nusiskundimus, limfmazgių padidėjimo trukmę, kontaktus su sergančiais asmenimis ir gyvūnais, parazitų įkandimus, buvusias keliones, vartojamus vaistus, vakcinaciją bei persirgtas ligas.

Vizito metu paprastai atliekama:

• Anamnezė. Gydytojas išsiaiškina simptomų trukmę, kontaktus, keliones, vaistus.
• Fizinė apžiūra. Įvertinamas limfmazgio dydis, kietumas, paslankumas ir vieta.
• Bendras kraujo tyrimas ir CRB. Padeda atskirti bakterinį susirgimą nuo virusinio.
• Limfmazgių ultragarsinis tyrimas. Padeda įvertinti limfmazgio struktūrą ir atskirti uždegiminius pokyčius nuo požymių, galinčių rodyti piktybinį procesą.
• Pilvo organų ultragarsinis tyrimas. Atliekamas tais atvejais, kai kitais tyrimais priežasties nustatyti nepavyksta.
• Krūtinės ląstos rentgenograma. Atliekama, jei limfmazgiai didesni nei 2 cm arba nėra atsako į gydymą.
• Limfmazgio biopsija. Skiriama esant indikacijoms, kai kitais tyrimais priežasties nustatyti nepavyksta.

Vėliau pacientams atliekami bendras kraujo, uždegimo žymenų – C reaktyvaus baltymo ir eritrocitų nusėdimo greičio – tyrimai, padedantys diferencijuoti bakterinį susirgimą nuo virusinio. Jei rezultatai normalūs, o limfadenopatija išlieka ilgiau nei 4 savaites, galima įtarti piktybinius susirgimus.

„Norint atskirti piktybinį limfmazgį nuo uždegiminio, įtariant abscesą atliekamas limfmazgio ultragarsinis tyrimas. Nepavykstant nustatyti limfadenopatijos priežasties atliekamas pilvo organų ultragarsinis tyrimas, ieškoma darinių pilve, vertinamas kepenų ir blužnies dydis", – pasakoja Panevėžio „Meliva" šeimos klinikos gydytoja.

Jei stebima generalizuota, viršraktikaulinė arba poraktikaulinė limfadenopatija arba limfmazgiai yra didesni nei 2 cm dydžio ir nėra infekcijos požymių bei atsako į antibakterinį gydymą, pacientams vertėtų atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą. Esant indikacijoms, gali būti atliekama padidėjusio limfmazgio biopsija.

Kai išsiaiškinama limfadenopatijos priežastis, gydoma pagrindinė liga, sukėlusi šį simptomą.

Ką galite padaryti patys, kol laukiate vizito?

• Pokyčių stebėjimas. Naudinga užsirašyti, kada limfmazgis pastebėtas, ar jis auga, ar keičiasi jo kietumas – tokia informacija gydytojui būtų naudingesnė nei bendras aprašymas iš atminties.
• Šildymo ir šaldymo vengimas. Kol priežastis neaiški, savavališkas šildymas gali paskatinti infekcijos plitimą, o šaltis gali nuslėpti simptomus ir apsunkinti diagnostiką.
• Saikingas apčiupinėjimas. Dažnas spaudimas gali sudirginti audinį ir apsunkinti gydytojo vertinimą apžiūros metu.
• Lydinčių simptomų įvertinimas. Karščiavimas, naktinis prakaitavimas, svorio kritimas ar nuovargis kartu su limfmazgio padidėjimu gydytojui yra svarbi papildoma informacija.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar padidėję limfmazgiai reiškia vėžį?

Nebūtinai. Dažniausiai limfmazgiai padidėja dėl įprastų virusinių ar bakterinių infekcijų, tokių kaip peršalimas, gerklės infekcija ar dantų uždegimas. Piktybiniai susirgimai taip pat gali būti padidėjusių limfmazgių priežastis, tačiau jie pasitaiko gerokai rečiau.

Kiek laiko gali išlikti padidėję limfmazgiai?

Dėl virusinės infekcijos ar dantų uždegimo padidėję limfmazgiai dažniausiai sumažėja per 2–4 savaites po pasveikimo. Tačiau kai kuriais atvejais jie gali išlikti šiek tiek padidėję dar kelias savaites.

Kokio dydžio limfmazgis laikomas patologiškai padidėjusiu?

Klinikinėje praktikoje limfmazgis laikomas patologiškai padidėjusiu, kai jo skersmuo viršija 1 cm (arba 1,5 cm kirkšnies srityje). Tačiau dydis nėra vienintelis kriterijus – svarbi ir lokalizacija, konsistencija, dinamika bei lydintys simptomai.

Kada vertėtų kreiptis į gydytoją?

Konsultacija su šeimos gydytoju tikslinga tais atvejais, kai limfmazgiai didėja, nemažėja ilgiau nei 4–6 savaites arba keičiasi jų forma. Svarbu atkreipti dėmesį ir į limfmazgių konsistenciją: papildomo įvertinimo gali prireikti, jei jie yra kieti, nepaslankūs ir neskausmingi, ypač kai nėra akivaizdžių infekcijos požymių arba atsiranda kitų lydinčių simptomų.

Šaltiniai
1. Twist CJ, Link MP. Assessment of lymphadenopathy in children. Pediatr Clin North Am. 2002;49(5):1009–1025. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/12430623/
2. Gaddey HL, Riegel AM. Unexplained Lymphadenopathy: Evaluation and Differential Diagnosis. Am Fam Physician. 2016;94(11):896–903. https://www.aafp.org/pubs/afp/issues/2016/1201/p896.html
3. Klotz SA, Ianas V, Elliott SP. Cat-scratch Disease. Am Fam Physician. 2011;83(2):152–155. https://www.aafp.org/pubs/afp/issues/2011/0115/p152.html
4. Mohseni S, Shojaiefard A, Khorgami Z, Alinejad S, Ghorbani A, Ghafouri A. Peripheral Lymphadenopathy: Approach and Diagnostic Tools. Iran J Med Sci. 2014;39(2 Suppl):158–170. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3993046/
5. Gru AA, O'Malley DP. Autoimmune and medication-induced lymphadenopathies. Semin Diagn Pathol. 2018;35(1):34–43. https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0740257017301491
6. Falk N, Joseph R, Dieujuste M. Lymphadenopathy: Evaluation and Differential Diagnosis. Am Fam Physician. 2025;112(3):286–293. https://www.aafp.org/afp/2025/0900/lymphadenopathy